Cognosce Te Ipsum

Visai neseniai buvau sutikusi savo draugę, su kuria ilgai ir nuobodžiai kalbėjome apie savo gyvenimus ir tai, kokie daug geresni ir įdomesni jie galėtų būti.

Žinoma, kad abi tokių minčių turėjome, žinoma, kad abi daug nerealių dalykų svajojome, tačiau JOS mintyse pastebėjau keistą (o gal ir ne) tendenciją. Atrodė, kad jos norimas gyvenimas buvo paimtas iš bet kurio užsienio tabloid’o apie kokią garsią įžymybę! Gerai pagalvojusi supratau, kad taip mąsto daugelis merginų. Ir kad pagaliau žinau, ką reiškia tie Lietuvos psichologų metami kaltinimai visoms daugelyje sričių persistengiančioms garsioms personoms, esą jos neigiamai veikia merginų mąstyseną ir nuomonę apie save.

Pradėsiu gal nuo to, kad vaikystėje, o šiaip net gi ir paauglystėje, mano draugė  turėjo  įprotį stebėti (ir labai atidžiai) savo mėgstamų įžymybių gyvenimus. Gyveno, kaip ji pati išsireiškė mūsų pokalbio metu, gana  varganą ir nelinksmą gyvenimėlį, kuriame daugelis didelių jos norį atsiremdavo į “pinigų trūkumo” sieną (o kuriai iš mūsų, negimusioms turtingų žmonių šeimose, to nepasitaikė? ), kas labai ją skaudino ir dar labiau vertė naršyti savo idealių žmonių gyvenimus po gabalėlį, stebėti jų nuotraukas, kuriose jie, o dažniausiai jos, atrodė taip savimi pasitikinčios ir laimingos. Jessica Simpson eina į parduotuvę ir išleidžia 200.000 dolerių, Britney Spears viešai rūko cigaretę, o Hilary Duff numetė 10 kg - tai buvo dalykai jai tiek pat svarbūs kaip ir 10 gavimas iš būsimo kontrolinio, kambario sutvarkymas prieš grįžtant mamai namo ir naujas šokis , kurį reikia išmokti iki pasirodymo su grupe konkurse iki 15 metų.

Tai buvo tokia didelė jos gyvenimo dalis, kol galiausiai, paaugusi, ėmė save sąmoningai versti atsikratyti šio įpročio. Juk tai vaikiška, o visos draugės jau eina į tikrus sporto klubus vietoj to, kad stebėtų kaip Hilarei sekasi mesti svorį ir ar ji nenukeliaus iki anoreksijos. Atsikratė aišku, bet kažkokiu būdu iki šiol giliai savyje laiko to “idealaus gyvenimo” ir “idealio savęs” viziją, kuri labai gąsdinančiai panaši į tuos vaizdinius, kuriuos ji matė naršydama naujausius “People” ir kitų panašaus tipo žurnalų numerius internete.

Taigi, šis mūsų pokalbis, kurio metu mano draugė norėjo visko, ką turi kokia JAV garsenybė, ne tik privertė mane nuoširdžiai patikėti “žvaigždžių kulto” žala psichikai (no ofence, please), bet ir suvokti, kad kartais merginos siekia to, ką matė tose nuotraukose, bet negalėjo turėti. Mano draugė iki dabar yra savimi nepatenkinta net numetusi kelis kilogramus tol, kol visi nepradeda to pastebėti, ar nevertina savęs tinkamai, kol kiti neima gėrėtis jos pasiekimais.

Nemanau, kad aplamai yra blogai siekti to, ko neturi. Juk tai ir yra kelias į turėjimą, ar ne? Bet kartais reikia mokėti tenkintis ir tuo, ką turi, kad tas siekimo laikotarpis netaptų kančia ir desperatišku troškimo, be motyvacijos stengtis. Šiuo atveju, savo draugėje matau problemą, ir tokį dėmesio troškimą, kuris neleidžia jai džiaugtis niekuo apie save, kol tuo nesidžiaugia kiti. Atrodo, tarsi ji viską darytų, stengtųsi, tiesą pasakant netgi tiesiog gyventų dėl viešosios nuomonės. Dėl gerbėjų, fanų, gražiai paimtų slaptų nuotraukų. Ji visada jaučiasi dėmesio centre, tačiau kadangi net ir ji yra tik paprastas žmogus, draugė kartais daro klaidas. O čia išlenda dar didesnės vaikystės pomėgio pasekmės, mat bet kokia menkiausia klaidelė jos gyvenime tampa didele tragedija. Ji jaučiasi smerkiama, kvaila, nevykusia, ji mano, kad niekas mėnesį laiko neturės kitų pokalbio temų, tik apie jos klaidą, ir iš vis : visi viską matė, ir dabar visi apie ją kalba bei smerkia.

Aš žinau, kad įžymybių gyvenimai gali daug kuo pavilioti, kartais daug kas ten yra tikrai gerai ir daug ko galima norėti. Bet nemanau, kad tas jų buvimas pasaulio dėmesio centre turėtų tapti siekiamybe. Bent jau tol, kol nemoki su tuo susidoroti. Pačios žvaigždės kartais turi asmeninius psichologus tokiems atvejams, o čia paprastos mergaitės, pernelyg įsijautusios į vaidmenį, tik gadina savo gyvenimą, įnešdami į jį per daug nepasitenkinimo savimi.

Atėjo laikas man pakalbėti labai primityvia tema. Aš paprastai visiems sakau, kad nepaisant tų banalių “man nerūpi, ką galvoja kiti” kalbų, aš manau, jog žmonės yra priklausomi vieni nuo kitų. Ir YPAČ nuo nuomonių apie vieni kitus. Aš ir dabar taip galvoju. Bet žinot, žmonės, viskam yra ribos.

Gal dabar skambėsiu šiek tiek persiutusi ir paranojiška, bet mane GALUTINAI užkniso žmonių išpuikimas ir pasitikėjimas savimi šia tema (nes šiaip aš labai UŽ žmonių pasitikėjimą savimi, man asmeniškai smagiausia bendrauti tik su tokiomis - pabrėžiu - asmenybėmis). Pastebėjau gi, tokį reiškinį, kad žmonės galvoja labiau nebe apie tai, kaip pats yra priklausomas nuo kitų nuomonių, bet apie tai, kaip KITI yra priklausomi nuo JŲ. Ir tuo piktdžiugiškai naudojasi. Atėjęs naujas su aplinka nespėjęs apsiprasti ir su naujovėmis dar nesusigyvenęs žmogus, kuris, ir taip aišku, rūpinasi, kaip jį priims aplinkiniai, į naują kompaniją įkrenta kaip mėsos gabaliukas į piranijų baseiną. Atrodo, kad staiga kiekvienas sumano atsiimti už tai, kokias jie skriaudas patyrė kai nebuvo tinkamai priimti į tam tikrą žmonių kompaniją, ar gal net gi kada pažeminti ar išpeikti. Ir jie staiga akyse paauga tiek, kiek reikia kad būtų visa galva aukščiau už naujoką, dabar jau silpnesnį, kol šis neišmoks su jais susilyginti.

O šis gi kasdien grimzta į vis gilesnį liūną, pavadinimu: kad ir ką daryčiau, jie manęs nepriims. Ir tampa vis labiau užsisklendusia, neįdomia ir pilka persona, su kuria man jau visai nebeįdomu bendrauti.

Žodžiu, moralas, manau, ir taip gana aiškus. ŽINOMA, kad mes priklausomi nuo kitų nuomonių. ŽINOMA, kad tame yra ir gero ir blogo: tai padeda ištaisyti savo elgesio klaidas, tapti stipresne asmenybe arba, kaip mano aprašytu atveju, galutinai tave sužlugdo. Ir ŽINOMA, kad nereikia to purtytis ir iškelta galva aiškinti, jog “man dzin, ką kiti galvoja”, nes anksčiau ar vėliau tai pasirodys didelis riebus melas. Bet ar verta leisti kitų nuomonei valdyti tavo gyvenimą- mintis, veiksmus, VISKA? Labai labai abejoju. Ir dar kartą sakau, jei aš kažkam kažkuo nepatinku, man ne dzin. Aš tai pergalvoju ir jei pamatau, kad kažką tikrai yra verta keisti ir nuo to man bus tik geriau, aš tai pabandysiu. Bet tai niekada niekada neprivers manęs jaustis blogesne, nes tai, kad man rūpi kitų nuomonė, nereiškia, kad planuoju gyventi vien pagal ją, ar kada noriu būti viskuo tokia, kaip kiti.

O tie, kurie moka tik smerkti ir laukia iš manęs nepelnyto nuolankumo jų nuomonei, gali paskaityti šio įrašo pavadinimą. Tikiuosi, kad moka angliškai. Kodėl aš, viduje gal ir besijaučianti už kai kuriuos geresne ir netgi turinti kuo pagrįsti savo nuomonę, sugebu tų žmonių visiškai, net MINIMALIAI nesmerkdama gyventi laimingai, ką? Vadinasi ir visi gali, bet greičiausiai tiesiog privalo pareikšti savo smerkiamą nuomonę apie kitą tol, kol “jis nespėjo to padaryti pirmas ” . Apgailėtina. Jei tu toks, skaityk mano įrašo pavadinimą du kartus.

Pastarosios kelios dienos įvedė be proto daug netvarkos mano gyvenime. Atrodo tarsi idealus susikurtas pasaulėlis staiga susprogo it muilo burbulas. Staiga apsivertė mano santykiai, mąstymas, norai ir tikslai. O svarbiausia, kad nė nežinau, nuo ko viskas prasidėjo!

Tarsi staiga gavau sprigtą nuo milžiniškos nematomos rankos ir nuo tos sekundės viską pradėjau daryti ne taip, kaip reikia. Tikrai ne taip, nes sakydama “apsivertė”, turiu omeny, BYRA. Viskas - nuo santykių iki tikslų. Ir dievaži, aš nežinau, kas nutiko. Atrodo nepasikeičiau, bet pasikeitė viskas aplinkui.

Paprastai aš vertinu labai teigiamai viską, kas susiję su pasikeitimais. Bet šiuo atveju, nesuprantu kaip visa tai galima vertinti gerai. Noriu, kad viskas susitvarkytų. Noriu vėl džiaugtis, kuo džiaugiausi anksčiau, arba bent jau sulaukti deramo paaiškinimo, kodėl tai manęs nebedomina ir nebedžiugina!

Tokiomis mintimis ir bandžiau vakar užmigti, kas lygu bandyti užmigti ant dangoraižio stogo žmogui, bijančiam aukščio. Tikėjausi pailsėti ir ryte sulaukti apšvietimo, bet norai su realybe ne visad sutampa. Nepavyko nė apsimesti, kad miegu! Todėl įsijungiau neseniai atsisiųstą filmą. Gal girdėjot apie jį? - “All good things”.

Žiūrėjau filmą taip įsijautusi, kad pamiršau visas savo bėdas! O sužinojusi, kad jis pastatytas pagal tikrą istoriją puoliau ieškoti realios bylos detalų internete ir - oh my gosh. Buvau šokiruota. Tai tikra. Mačiau nuotraukas, datas, vardus… Miegoti nuėjau 3 valandą ryto, tačiau užmigau dar vėliau. Mat filmas gal ir padėjo pamiršti SAVO bėdas, tačiau po jo dar ilgai negalėjau atsikratyti minčių apie meilę, pasitikėjimą, džiaugsmą su žmogumi, kuris vėliau tampa tavo tragedija, tavo prakeiksmu ir pragaru žemėje. Kaip gyvenimas gali taip apsiversti? Kaip galima šitaip aklai apsigauti, pasikliaunant jausmais?

Kas, po galais, kada nors atsakys man į klausimus?!

Galima būti labai malonia mergina. Galima ne tik atrodyti mandagia, inteligentiška, nekonfliktiška bei ramia, bet ir tokia iš tiesų būti. ;] Galima daug ką atleisti, o ypač artimiausioms draugėms. Tiesą sakant, būtent JOMS galima atleisti daugiau nei kam nors kitam. Tačiau yra dalykų, kuriuos gali atleisti visiems kitiems, IŠSKYRUS geriausiai draugei. Dalykų, kurie sugebėtų pastatyti sieną TIK tarp merginų, nuo vaikystės besidalinusių viskuo, nuo materialių daiktų iki slapčiausių jausmų.

Ištikimybė. Ištikimybė tarp geriausių draugių mano nuomone susideda iš: diskretiškumo visais gyvenimo atvejais ir …. supratimo, kad draugės esamas ar buvęs vaikinas - uždrausta zona.

Tai štai mano atveju labai artima draugė, ne pati pačiausia su kuria esame nuo “vystyklų laikų”, bet labai labai artima draugė sumanė draugauti su mano buvusiu. Ir slėpė nuo manęs tai visą vasarą. Aš, žinoma, vis vien viską žinojau. Juk visi esame iš vieno ratelio draugų. Visi vieni kitus pažįstame ir daug vieni apie kitus žinome. O gandai mažą ratelį apskrieja greičiau nei greitai. Tačiau ji vaidino, kad šito nesupranta. Ji tylėjo, aš tylėjau, kol galiausiai sangrija išprovokavo mūsų “atvirą pokalbį”. Jo išvados:

• Ji gailisi.
• Ji jaučiasi kalta prieš mane.
• Aš jai vis tiek svarbesnė.
• Ji gailisi, jaučiasi kalta, aš jai vis tiek svarbesnė, bet ji nepaliks mano..oj atsiprašau, savo vaikino.

Taigi ėmėme viena kitą ignoruoti. Netiesiogiai. Žinot, kai “dėl akių” elgiesi vienaip, o viduje nieko nejauti. Tai “dėl akių” mes vis dar draugės, bet aš jaučiuosi išduota, todėl nenoriu su ja turėti jokių reikalų.

Jėzus, juk aš jai ant peties tiek verkiau dėl jo. Ir svaigau. Ir pasakojau slapčiausias smulkmenas iš mūsų draugystės!!! Ir visai nesvarbu, kad jau trečius metus draugauju su kitu, pačiu svarbiausiu vaikinu savo gyvenime, nes net ir apie jį mano mylima draugė turi ką pasakyti kiekvieno vakarėlio ar susibūrimo metu. Dažniausiai labai išdidžiai praneša, kad su juo buvo pirmasis jos bučinys. (Tai buvo vaikiškas “tiesos drąsos” žaidimas, o mano draugui buvo tiek metų, kad jis vos tai pamena, bet šito ji, žinoma, niekada nepamini. ;] )

Supraskit mane teisingai, manęs visiškai neima pavydas dėl buvusio draugo. Per tuos kelis metus, kuriuos draugauju su dabartiniu ir tikiuosi amžinu savo vaikinu, jis turėjo ne vieną panelę. Mes su juo visad bendravom ir aš visad džiaugiausi dėl jo laimės. Man NIEKADA nebuvo pavydo dėl žmogaus, kuris nėra mano. Ir dabar nepavydžiu. Tiesiog maniau, kad draugės viena kitai taip niekada nepadarys. Tai labai subtilus dalykas, kuris tarp tikrų draugių egzistuoja ir neištartas. TU NEGALI TURĖTI SAVO DRAUGĖS BUVUSIO. Tai pagarba draugystei, kuri paprastai išlieka ilgiau ir būna tvirtesnė už visus santykius su vaikinais.

Todėl net jei sukeliu įtarimų dėl kokio tai pavydo, ar atrodau mažvaikiška, o gal tiesiog bjauri, nesugebanti palaikyti draugė, visiškai nesijaučiu kalta. Ir nežadu prisiversti su tuo susitaikyti,. Susitaikysiu su tuo tada, kai ji man nebebus svarbi. Nes tada man neberūpės, gerbia ji mūsų draugystę ar ne. Bet kol kas… už valandos išeinu į tą patį draugų ratelį, kuri ji suskaldė palikdama savo vaikiną ir pasigriebdama jo labai gerą draugą + mano buvusį. Eisiu ir žinau, kad nevaidinsiu, jog viskas gerai. Pamaniau, kad jei jau taip negaliu susitaikyti su jos poelgiu, tai neslėpsiu to. Nemoku gyventi meluodama, sakiau sau tai 100k ir nekart dėl to turėjau bėdų. Bet geriau turėsiu bėdų, nei laikysiu pyktį viduje, kuris užgrauš mane labiau nei visos kitos problemos.

Taigi keliauju į Akropolio karo lauką su savo geriausia drauge.

Žinot tą jausmą, kai nori viską padaryti gerai, labai ir TIK labai gerai? Aišku, kad žinot, visi kažkur norime pasijausti geriausi. Arba turime pasijausti geriausi, nes nuo to “priklauso mūsų savigarba ir požiūris į save”. O čia jau ir perfekcionizmas. Ir mano gyvenimo problema. Ir daugelio kitų žmonių.

Hm, gal ir per aštriai pasielgiau įvardindama tai kaip savo gyvenimo problemą, nes kartais tai visgi padeda man suktis šioje konkurencijos perpildytoje visuomenėje ir tapti lygiaverte su tais, su kuriais nori nenori TENKA konkuruoti. Nors ir labai nežymiai.

Tačiau viskam yra ribos. Aš jų aiškiai nemėgstu. Dažnai peržengiu jas dideliu ir energingu žingsniu, įsiveliu į nuolatinių bandymų įrodyti sau, kad kažką sugebu labai gerai ir pastovių abejonių dėl to, kaip tai atrodė kitiems ir ką aš padariau gerai ar blogai verpetą. Čia jau turiu teisę tai pavadinti problema.

Vakar surengėm savo pradinių klasių susitikimą. Ir čia mane užkamavo didelis baisus pavydas žmonėms, kurie atrodo sėkmingesni ar daugiau pasiekę, o gal tiesiog labiau žinantys, ko nori iš gyvenimo. Kodėl vadinu tai perfekcionizmu? Nes mano nuomone, visas pavydas kyla ne vien iš to nepaaiškinamo “noro, kad kaimynui būtų blogiau”, o dėl to, kad norime, jog mums būtų geriau. Viskas bet kuriuo atveju yra nukreipta į save ir tai, kad kaimyno namas dega sukelia mums džiaugsmą ne būtent dėl to, kad jis dega, o dėl to, kad mūsiškis dar ne! You know what I mean??

Žodžiu vakarykštis susitikimas mane labai paveikė. Grįžusi namo, 1val nakties skambinau savo draugui ir sakiau, kad man liūdna ir nežinau dėl ko. Jis man sakė, kad čia tik nuovargis, bet aš žinojau, jog man tikrai liūdna ir dar pasakiau, kad sapnuosiu košmarą. Ir sapnavau. Žinot kokį?

Važiavau autobusu, kuris priklausė vienai be proto nuostabiai merginai. Ji sėdėjo netoli vairuotojo, o aplink ją sukiojosi krūva žmonių. Vėliau supratau, kad aš taip pat esu čia dėl jos. Gerai įsižiūrėjusi, pamačiau nuostabią, švytinčią, blizgančiomis akimis , ramią ir ypatingai laimingą merginą, kuri kvietėsi pokalbiui po žmogų. Pasirodo, kad ji buvo kažkoks, net nežinau, dieviškumo įsikūnijimas, kuris atsakinėjo į gyvenimo svarbiausius klausimus. Dar pasirodo, aš ir pati to susitikimo laukiau labai ilgai ir staiga pamačiau, kad ji jau nebeapsupta šimto žmonių. Kokia laimė! Tuoj gausiu svarbiausius savo gyvenime atsakymus, tuoj visos bėdos dings, įvyks stebuklas! Aš bėgu bėgu bėgu link savo laimės ir staiga atsitrenkiu su savo džiaugsmo perkreipta fizionomija į skersai einantį turėklą. (Žinot tą, kur žmonės laikosi, kad autobusuose nenukristų). Tada staiga krentu atgal, prarandu sąmone ir greitai atsikeliu jau ne tokioje ypatingoje realybėje.

Šios nakties įspūdžiai man paaiškino, kad perfekcionizmas yra laikina būsena, norint suvokti savo geriausias galimybes. Stengiesi viską daryti kuo geriau, kad sužinotum, kur tinki, ką sugebi, kuo gali būti, kur gali pritapti ir kur gali išsiskirti. O iš šalies, žvelgiant į žmogų, kuris kad ir ką bedarantis nori tobulumo, atrodo, tarsi jis turėtų psichologinių problemų ir būtų šios “ligos” , perfekcionizmo, auka. Dabar jau tikiu, kad taip nėra. Ir nebepavydžiu savo klasiokams, visų pirma dėl to, kad supratau negalinti lyginti žmonių, kurie eina visiškai skirtingais keliais, siekia visiškai skirtingų dalykų ir turi visiškai skirtingus sugebėjimus.

Tobula yra ne būti geresniam už visus, o būti tiek geru savo mėgstamoje srityje, kad galėtum savimi didžiuotis bei gerai jaustis.

Taigi tvirtai pasiryžau, nuo 2011m. spalio 1dienos, kiekvieną dieną skirsiu 30minučių savarankiškam švedų kalbos mokymuisi. 30min yra riba, kuri pasiekti sau užsibrėžiu tikslą, tačiau be jokios abejonės, bandysiu atrasti tam ir daugiau laiko.

God kväll!!! Hur mår du? (Labas vakaras!!! Kaip jums sekasi?)

Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip “užsivesiu” su tom kalbom. ;] Nemoku net apsakyti, kaip smagu mokytis kažko naujo, kur, žinoma, tau niekas nevadovauja, neskiria “deadline’ų” ir nekrauna neaprėpiamo kiekio medžiagos. Žodžiu, savarankiškai mokytis kalbos - gerai.Ypa2 kai ji tokia keista. Man asmeniškai, ji net ne tiek keista, kiek sunki. Kolkas nelabai gilinausi į gramatiką, bet jau dabar nedrįsčiau sakyti, kad yra labai lengva. Na, jei pamatysiu kad gramatika panaši į anglų, tai manau, kad įveiksiu šį savo mėnesio iššūkį gana neblogai, bet čia jau kitos savaitės reikalai. ;]

Taigi, savaitės apžvalga:
♣ Esu tikrai užsiėmusi ir be šio mėnesio iššūkio, tad nori nenori kartais prieidavau reikalą rinktis tarp 30min švedų kalbos mokymosi ar pabaigimo pasiruošti rytojaus seminarui. Nepaisant to, kasdien mokiausi švedų kalbos apie 15-20 min. Taip, norint gerai išmokti kalbą tai yra beviltiškai mažai, bet aš tik pradedu ir, kaip sakant, viskam savas laikas. ;]

♣ Kadangi mėgaujuosi laisve pati sau duoti nurodymus, ką, kiek ir kada išmokti, tai per daug savęs nespaudžiau. Tiesą pasakius, mano tikslas buvo išmokti mažiau, bet tikrai užtvirtintai. Todėl kasdieninės 15-20min. susidarė iš praeitos medžiagos kartojimo, kelių minučių klausymo, kaip kalba native speakers ir naujos medžiagos mokymosi. Na, nesiplėšiau pusiau, tačiau  ką mokiausi, tą moku labai tvirtai. ;]

♣ O štai ir rezultatai - moku abėcėlę, taip pat visus jos niuansius susijusius su tarimo kaita prieš tam tikras raides. Dėl to daug maž, bet dar neužtikrintai, bandau skaityti pati. Moku keliolika pagrindinių fraiųs, skaičius nuo 0 iki 10 ir spalvų pavadinimus. ;]

Gal ne visiem šie rezultatai atrodo pakankami, tačiau man tai - didelis žingsnis į priekį, kuri mažais žingsneliais žengiau per savaitę. Papildomas pliusas - tik dar labiau šia kalba susidomėjau, tad kitą savaitę tęsiu mėnesio iššūkį be jokių abejonių. ;]

Vakarams atslenkant vis anksčiau, o vėjui tampant vis žvarbesniam, norisi daugiau jaukumo, šilumos, ramybės. Nežinau, kas įtakoja mano kasmetinį pasikeitimą atėjus rudeniui. Tačiau jau priprantu pati prie savęs. Atrodo, tarsi visi mano jausmai atgytų paskutiniam pasispardymui prieš užmiegant ilgu žiemos miegu. Blaškausi tarp beprotiško gėrėjimosi viskuo, kas aplinkui - rudeninio ryto žvarba, sudžiuvusių lapų kvapu ir čežėjimu, romantišku lietumi, sėdint šiltame, jaukiame kambaryje  ir tarp kažkokio gilaus liūdesio, nusivylimo aplinka, artimaisiais, santykiais, savimi, gyvenimu. Nei vieno šių jausmų nepriimu kaip tiesos apie savo gyvenimą. Jau žinau jų trapumą. Kaip keičiasi rudenį oras, taip ir mano požiūris į visa, kas aplinkui. Atrodo, tarsi visi susikaupę jausmai staiga išsibarstytų su lig vėjo gūsiu, išsklaidančiu sudžiuvusius lapus nuo medžių. Tada vėl jie verda manyje, drasko iš vidaus, džiugina ar liūdina.. Iki kito vėjo gūsio.

Keistas mano gyvenimas būna rudenį. Daug aiškiau pajaučiu skirtumą tarp realaus ir savo vidinio pasaulio. Daug skirtumų ir neatitikimų atrandu. Daug ką užsinoriu keisti. Daug kuo svajoju tapti, pasiekti, pamatyti, patirti. Daug planų sukuriu. Daug motyvacijos kaupiu savyje, kuri, atėjus laikui, “užveda” mane veikti.

Man pradeda patikti ruduo. Tiksliau tai, kas vyksta mano gyvenime. Periodiškas peržvelgimas visko, kuo gyvenu, kuo kvėpuoju ir ką darau. Esu tikra, kad ir šiemet dar pati to nežinodama jau pradėjau siekti kažko naujo- apie kažką svajoti, galvoti, tikėtis, o gal tai pamačiau ar tik sekundę apie tai pamąsčiau. Tačiau ir vėl ateis laikas, kai kažkas realizuosis, o aš prisiminsiu save apie tai mąstančią arba su tuo susidūrusia tamsų rudens vakarą, bežiūrint filmą, besvajojant kelyje namo ar beklausant muzikos..

1. Man jau 20, vadinasi liko maždaug 6 metai iki vedybų, vaikų, ir visai nejaunatviškų reikalų, kuriais dabar gyvenu ir džiaugiuosi. Nesvarbu, kad skundžiuosi. Be to, šią savaitę jau mažiausiai 7 kartus girdėjau “sveika atvykus į trečią dešimtį”.

2. Penktadienį darau šventę, į kurią neateis net 5 pakviesti žmonės, nes šeštadieniais jiems reikia dirbti!!!

3. Būtent prieš ilgai lauktą šventę/balių/tūsą, ant mano šiaip jau gana normalaus veido atsirado kokie 666 spuogai.

4. Šiandien rašysiu kolį, kuriam dar nesu iki galo pasiruošusi. Liko 4h. Sėdžiu prie blog’o.

5. Dėstytoja neturėjo laiko paaiškinti man kelių dalykų prieš kitos sav kontrolinį, nes … šoko makareną.

6. Daktarė liepė miegoti bent 9val per parą, nes vasarą patyriau didelį organizmo išsekimą, nualpimą ir iki šiol iki galo neatsigavau. Taip pavykti man galėtų tik jei miegočiau porą valandų dieną, tačiau po mano langais jau 2sav. pjausto, kala, gręžia ir keikiasi darbininkai. Taip pat jie nugriovė 2 dalis mano namo. Atleiskit, bet kas galėtų miegoti tokiom sąlygom??

7.Ruduo.

8. Neišsimiegu.

9. Sergu. Tiksliau sirgau, beveik pasveikau, o likus dienai (šiandien) iki vakarėlio “atkritau”.

10. Sapnavau Dean’ą iš Supernatural ir kad mus abu buvo paėmę į kažkokį kalėjimą moksliniams eksperimentams. Ten įsimylėjau banditą, kuris pykosi su Dean’u, nes šis man jautė brolišką meilę ir labai rūpinosi kaip jaunesne sesute. Kas čia užknisa? Kad Dean’ui aš buvau tik kaip jaunesnioji sesutė!!!

Greičiausiai Jūs nė nežinote, kad bene visą šią vasarą praleidau Švedijoje. Tiesa, daugmaž lietuvių būryje, tad pasigirti ką nors išmokusi tikrai negaliu. Atvirkščiai, ten tobulinau anglų kalbą, be kurios nebūčiau prasivertus nei aš, nei visas likęs būrys, kuris mokėjo tik lietuviškai, o geriausiu atveju dar ir rusiškai.

Greičiausiai, jūs nežinote ir to, kad sekančią vasarą aš taip pat tikiuosi ir greičiausiai praleisiu toje pačioje Švedijoje. Prisimenu, jau keliaudama į Rygą ir belaukdama kelto namo, garsiai pasakiau: ” Kitą vasarą aš mokėsiu švediškai”. Niekas nepatikėjo. Ir nusijuokė. Ir pasakė, kad galim kirst lažybų, jog tikrai nesimokysiu ir netgi pamiršiu tai… Na, aš ir pamiršau. Bet štai nepraėjo nė mėnuo, kai ši idėja grįžo į mano mintis ir netgi tapo TIKSLU.

Gerai atsimenu, kad pamačiusi pirmuosius švedus, tauškiančius kažkokia nesuprantama  kalba, bandžiau prisiminti visus matytus filmus apie ateivius ir priskirti šią kalbą vienam iš jų. Ilgai bandžiau, gal savaitę, ar dvi. Bet galiausiai nė nepajaučiau, kai suvokiau, kaip ši kalba man pradėjo patikti. Negana to, apėmė azartas, baisus smalsumas: ką šimtai nesuprantamą aprangos stilių propaguojančių švedų, kasdien sutinkamų mieste, kalba praeidami pro mane? Arba, ką kalba SU manim, kol suvokia mane bešnekant angliškai?..

♣♣♣

Taigi tvirtai pasiryžau, nuo 2011m. spalio 1dienos, kiekvieną dieną skirsiu 30minučių savarankiškam švedų kalbos mokymuisi. 30min yra riba, kuri pasiekti sau užsibrėžiu tikslą, tačiau be jokios abejonės, bandysiu atrasti tam ir daugiau laiko.

Tačiau iki kito mėnesio pradžios dar yra laiko, tad iki tol pasižadu puikiai išmokti abėcėlę - balsių ir priebalsių tarimą, bei kaip jie keičiasi prieš tam tikras raides.

Wish me luck! Or I’ll wish it to myself. ;]

Draugaujant su vienu ir tuo pačiu vaikinu jau trečius metus, neretai net nebepastebi, kiek daug aplinkui vyrų. Tačiau retkarčiais visi prasimerkia, o tada tik spėk dairytis! Ypač jei “praregėjimo akimirka” nutiko kur nors Laisvės Alėjoje.

Vieną dieną nelemtas praregėjimas nutiko ir man. Ko tik nepamačiau: lietuviai, užsieniečiai, jauni, subrendę, plevėsos su ausinėm, solidūs su kaklaraiščiais, mergišiai su įelektrinta šukuosena, vienišiai, nepakeliantys žvilgsnio nuo grindinio, šmaikšuoliai “būrio vadai” arba pavydžiais žvilgsniais tokius stebintys, galiausiai svajokliai, menininkai ir ilgas ilgas daugtaškis.

Taigi žingsniuoju sau gatve, per didelį lietų, besislėpdama po savo mini skėčiu pavadinimu “iki pirmo stipresnio vėjo” ir nejučia dairausi į tą pusę pasaulio sudarančią vyriškąją giminę, kurią ilgos draugystės dėka esu primiršusi vertinti kaip .. VYRUS. Tądien irgi nenorėjau nieko daugiau, tik apsidairyti, tačiau jau belaukiant mikroautobuso čia pasirodė vyras baltu kostiumu.

Ne tiek pasirodė, kiek priėjo. Ir net ne tiek priėjo, kiek akiplėšiškai palindo po mano skėčiu. Po kelių sekundžių prisiminė paprašyti leidimo, tad atleidžiam. Nesu aš piktavalė, tad leidau jam pasislėpti nuo lietaus, pati tuo metu jame mirkydama savo tašę, kuri po skėčiu vietos nebeturėjo. Tiesą pasakius, esu tokia NEPIKTAVALĖ, kad net ir tada nieko blogo apie žmogų nepagalvojau. Netgi pašnekėjau su juo, sužinojau, ką veikia. Tiesa , nelabai ir stengtis reikėjo, nes norėdamas išklausinėti mane, jis be paliovos pliurpė apie savo darbą ir aukštas pareigas, vis pridėdamas kokį suktą klausimą. Tačiau net ir aš buvau bepamirštanti visas geras manieras ir “pirmos pažinties mandagumą”, kai nepažįstamas, mažiausiai 12 metų už mane vyresnis vyras ėmė globėjiškai glostyti man nugarą, tuo pačiu vadindamas mane mažiuku, žarstydamas komplimentus ir klausinėdamas apie mano asmeninį, LABAI asmeninį gyvenimą. Paprastai labai padeda frazė ” jooo, turiu vaikiną, jau n laiko”, bet šiam ji kaip vanduo nuo balto kost…oj, nuo žąsies. Negana to, jis tėškė man, kad greičiausiai aš vis tiek nesu su juo labai laiminga ir tikrai nelabai jį myliu. Paklausė, ar galėtų su manimi pabendrauti, o aš, BUKA BUKA MERGA, nepasakiau “ne”. Nepasakiau ir taip, bet tokiais atvejais tai nereiškia, kad nesutinki. Dar dabar jis laukia facebook’o eilėje su prašymu priimti į draugus.

Na, nepaisant, kaip ten kas buvo, grįžusi papasakojau apie vyrioką mamai, su kuria linksmai pasijuokėm. Juokai išsisklaidė, priėjus tėčiui. ” Suteneris! Nesidžiauk čia!”. Na, atleiskit, gal ir keistas, gal ir “čiešalas”, gal ir žvalgosi į pernelyg jaunesnes, bet ar gi reiškia, kad suteneris iškart? Bandžiau tėtį perkalbėti, užsimindama apie tikrai brangų jo kostiumą, bet nespėjusi pasakyti BALTAS, buvau staigiai pertraukta ” dvi parduotos mergos ir aš pats tokį kostiumą brangų galiu nusipirkt!!!”. Knockout’as. Su susinervinusiu tėčiu nepasiginčysi.

Tai aš ir nebesiginčysiu. Tiek tik, kad…suteneris jis ar nelabai (kas labiau tikėtina), bet privertė mane šį tą suprasti.:

Aš nemėgstu baltų kostiumų; “slidus” veidas dažnai nusako “slidžią” žmogaus asmenybę; pasižvalgysiu į vyrus, jei kada nutiks taip, kad išsiskirsiu; iki kol man sukaks 30 ir nusisamdysiu asmens sargybinį pasistengsiu NEsiskirti; man reikia didesnio skėčio.

Tai tiek ir norėjau papasakoti. Beskaitantiems noriu tik palinkėti turėti daugiau įžvalgumo ir mokėti laiku pasinaudoti skėčiu ir kojomis - skėčiu į kepenis, o kojomis į pirmą pasitaikiusį mikriuką. ;]