Visai neseniai buvau sutikusi savo draugę, su kuria ilgai ir nuobodžiai kalbėjome apie savo gyvenimus ir tai, kokie daug geresni ir įdomesni jie galėtų būti.
Žinoma, kad abi tokių minčių turėjome, žinoma, kad abi daug nerealių dalykų svajojome, tačiau JOS mintyse pastebėjau keistą (o gal ir ne) tendenciją. Atrodė, kad jos norimas gyvenimas buvo paimtas iš bet kurio užsienio tabloid’o apie kokią garsią įžymybę! Gerai pagalvojusi supratau, kad taip mąsto daugelis merginų. Ir kad pagaliau žinau, ką reiškia tie Lietuvos psichologų metami kaltinimai visoms daugelyje sričių persistengiančioms garsioms personoms, esą jos neigiamai veikia merginų mąstyseną ir nuomonę apie save.
Pradėsiu gal nuo to, kad vaikystėje, o šiaip net gi ir paauglystėje, mano draugė turėjo įprotį stebėti (ir labai atidžiai) savo mėgstamų įžymybių gyvenimus. Gyveno, kaip ji pati išsireiškė mūsų pokalbio metu, gana varganą ir nelinksmą gyvenimėlį, kuriame daugelis didelių jos norį atsiremdavo į “pinigų trūkumo” sieną (o kuriai iš mūsų, negimusioms turtingų žmonių šeimose, to nepasitaikė? ), kas labai ją skaudino ir dar labiau vertė naršyti savo idealių žmonių gyvenimus po gabalėlį, stebėti jų nuotraukas, kuriose jie, o dažniausiai jos, atrodė taip savimi pasitikinčios ir laimingos. Jessica Simpson eina į parduotuvę ir išleidžia 200.000 dolerių, Britney Spears viešai rūko cigaretę, o Hilary Duff numetė 10 kg - tai buvo dalykai jai tiek pat svarbūs kaip ir 10 gavimas iš būsimo kontrolinio, kambario sutvarkymas prieš grįžtant mamai namo ir naujas šokis , kurį reikia išmokti iki pasirodymo su grupe konkurse iki 15 metų.
Tai buvo tokia didelė jos gyvenimo dalis, kol galiausiai, paaugusi, ėmė save sąmoningai versti atsikratyti šio įpročio. Juk tai vaikiška, o visos draugės jau eina į tikrus sporto klubus vietoj to, kad stebėtų kaip Hilarei sekasi mesti svorį ir ar ji nenukeliaus iki anoreksijos. Atsikratė aišku, bet kažkokiu būdu iki šiol giliai savyje laiko to “idealaus gyvenimo” ir “idealio savęs” viziją, kuri labai gąsdinančiai panaši į tuos vaizdinius, kuriuos ji matė naršydama naujausius “People” ir kitų panašaus tipo žurnalų numerius internete.
Taigi, šis mūsų pokalbis, kurio metu mano draugė norėjo visko, ką turi kokia JAV garsenybė, ne tik privertė mane nuoširdžiai patikėti “žvaigždžių kulto” žala psichikai (no ofence, please), bet ir suvokti, kad kartais merginos siekia to, ką matė tose nuotraukose, bet negalėjo turėti. Mano draugė iki dabar yra savimi nepatenkinta net numetusi kelis kilogramus tol, kol visi nepradeda to pastebėti, ar nevertina savęs tinkamai, kol kiti neima gėrėtis jos pasiekimais.
Nemanau, kad aplamai yra blogai siekti to, ko neturi. Juk tai ir yra kelias į turėjimą, ar ne? Bet kartais reikia mokėti tenkintis ir tuo, ką turi, kad tas siekimo laikotarpis netaptų kančia ir desperatišku troškimo, be motyvacijos stengtis. Šiuo atveju, savo draugėje matau problemą, ir tokį dėmesio troškimą, kuris neleidžia jai džiaugtis niekuo apie save, kol tuo nesidžiaugia kiti. Atrodo, tarsi ji viską darytų, stengtųsi, tiesą pasakant netgi tiesiog gyventų dėl viešosios nuomonės. Dėl gerbėjų, fanų, gražiai paimtų slaptų nuotraukų. Ji visada jaučiasi dėmesio centre, tačiau kadangi net ir ji yra tik paprastas žmogus, draugė kartais daro klaidas. O čia išlenda dar didesnės vaikystės pomėgio pasekmės, mat bet kokia menkiausia klaidelė jos gyvenime tampa didele tragedija. Ji jaučiasi smerkiama, kvaila, nevykusia, ji mano, kad niekas mėnesį laiko neturės kitų pokalbio temų, tik apie jos klaidą, ir iš vis : visi viską matė, ir dabar visi apie ją kalba bei smerkia.
Aš žinau, kad įžymybių gyvenimai gali daug kuo pavilioti, kartais daug kas ten yra tikrai gerai ir daug ko galima norėti. Bet nemanau, kad tas jų buvimas pasaulio dėmesio centre turėtų tapti siekiamybe. Bent jau tol, kol nemoki su tuo susidoroti. Pačios žvaigždės kartais turi asmeninius psichologus tokiems atvejams, o čia paprastos mergaitės, pernelyg įsijautusios į vaidmenį, tik gadina savo gyvenimą, įnešdami į jį per daug nepasitenkinimo savimi.
Patiko (2)
Naujausi komentarai